Advokatų kontoros TEMIDĖ vadovaujantysis partneris – doc. dr. Karolis Kaklys savo moksliniame straipsnyje aptaria LR CK 1.93 str. 6 d. įrodymų leistinumo išimties taisyklės taikymo praktinius – probleminius ypatumus.
Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 1.93 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas imperatyvas, jog įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas atima iš proceso šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Šiame moksliniame straipsnyje atliktas empirinis tyrimas, kurio tikslas įvertinti LR CK 1.93 str. 6 d. įrodymų leistinumo išimties taisyklės taikymo praktinius – probleminius ypatumus, t.y. kuomet pritaikius išimtį teismas nesivadovauja LR CK 1.93 str. 2 d. įtvirtintu imperatyvu. Tyrimas susideda iš šešių tarpusavyje susijusių etapų, kurių eigoje taikyti šie moksliniai metodai: sisteminės analizės, dokumentų analizės, lyginamosios analizės, loginis – analitinis, stebėjimo bei apibendrinimo metodai. Pasirinkta tyrimo strategija bei metodologija lemia tyrimo rezultatų patikimumą bei leidžia atsakyti į keliamą hipotezę – ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota jurisprudencija yra pakankamai išsami ir nubrėžianti aiškias ribas žemesnių instancijų teismams, taikant LR CK 1.93 str. 6 d. įtvirtintą įrodymų leistinumo išimtį ir siekiant išvengti teisės normos įgyvendinimo dvilypiškumo. Tyrimo rezultatai pateikiami kartu su išvadomis, kurių esminė išvada, – jog suformavus išsamesnę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją dėl įrodymų leistinumo išimties taisyklės taikymo LR CK 1.93 str. 2 ir 6 dalyse, būtų labiau užtikrintas asmenų lygiateisiškumas, civiliniuose santykiuose būtų sukurta daugiau konkretumo, stabilumo bei tai žymiai palengvintų kilusių ginčų sprendimą ateityje.
Visą mokslinį tyrimą rasite paspaudę nuorodą: https://www.zurnalai.vu.lt/social-research/article/view/29930
