Advokatų kontoros TEMIDĖ partneriai – advokatas dr. Karolis Kaklys ir advokatas Renas Bradūnas, apgynė kliento interesus prieš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą, kuri atsisakė išmokėti nuo gimimo neįgalaus asmens globėjams (tėvams) lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjams atsisakyta skirti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją, teisėtumo ir pagrįstumo.
Lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsniu ir Lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos mokėjimo tvarkos aprašu, patvirtintu socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. A1-668.
Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis nustato, kad šeima (artimieji giminaičiai, įtėviai, vaiko, kuriam nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), globėjai (rūpintojai), neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys asmenys) (toliau – šeima) turi teisę vieną kartą per 6 metus gauti iki 64 BSI dydžio lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją pagal faktines išlaidas pagrindžiančius dokumentus, jei bent vienas iš šeimos narių turi vairuotojo pažymėjimu patvirtintą teisę vairuoti lengvąjį automobilį ir jei šeima atitinka vieną iš šių kriterijų: 1) augina neįgalų vaiką (įvaikį, globotinį, rūpintinį) iki 18 metų, kuriam iki 2005 m. birželio 30 d. nustatyta visiška negalia; 2) augina neįgalų vaiką (įvaikį, globotinį, rūpintinį) iki 18 metų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis.
Pagal Tvarkos aprašo 2.2 papunktį šeimoms (artimiesiems giminaičiams; įtėviams; vaiko, kuriam nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), globėjams (rūpintojams); sutuoktiniams arba neįregistravusiems santuokos ir bendrą ūkį tvarkantiems asmenims), auginančioms namuose neįgalų vaiką (įvaikį, globotinį, rūpintinį) iki 18 metų, kuriam iki 2005 m. birželio 30 d. nustatyta visiška negalia, arba neįgalų vaiką (įvaikį, globotinį, rūpintinį) iki 18 metų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (toliau – neįgalus vaikas), jei bent vienas iš šeimos narių turi vairuotojo pažymėjimu patvirtintą teisę vairuoti lengvąjį automobilį (toliau – šeimos, auginančios neįgalų vaiką). Šeimos turi teisę gauti šią kompensaciją ir toliau, jeigu neįgaliam vaikui, sukakus 18 metų, nepertraukiamai nustatyta visiška negalia ir (ar) specialusis nuolatinės slaugos poreikis (jei vietoj specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nebuvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis).
Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (redakcijoje nuo 1999 m. sausio 1 d. galiojusioje iki 2005 m. liepos 1 d.) buvo nustatyta, kad „invalidumas yra tokia kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, kai šis dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinant savo teisių ir pareigų (3 straipsnio 1 dalis). Pagal pasireiškimo lygį invalidumas skirstomas į tris grupes (I, II, III) (3 straipsnio 2 dalis). Minėto įstatymo 3 dalyje apibrėžiama, kad invalidas – tai bet kurio amžiaus asmuo, kuris dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai ar iš dalie negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų. Atsiranda nauja sąvoka, kurios nebuvo ankstesnėse įstatymo redakcijose, tai visiškos negalios invalidas – tai bet kurio amžiaus invalidas, kurio fizinė ir psichinė negalia visiškai apriboja galimybę jam orientuotis, judėti, dirbti, integruotis ir būti ekonomiškai savarankišku (3 straipsnio 4 dalis). Nustatyta, kad invalidumo ir visiškos negalios invalidumo medicininius ir socialinius kriterijus reglamentuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (3 straipsnio 5 dalis). Minėto įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad invalidumą nustatančios komisijos priima sprendimus dėl 1) invalidumo fakto, pobūdžio, priežasties, atsiradimo laiko, grupės, termino, bendrojo ir profesinio darbingumo netekimo laipsnio; 2) invalidų medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos priemonių; 3) invalidų ugdymo, mokymo, darbo pobūdžio ir sąlygų; 4) invalidų nuolatinės slaugos būtinumo; 5) specialių kompensacijų priemonių invalidams; 6) visiškos negalios pripažinimo. Taigi įstatyme atsiranda naujas sprendimas, t. y. visiškos negalios pripažinimas, kurio nebuvo iki 1999 m. sausio 1 d. Pažymėtina, kad nuo 2005 m. liepos 1 d. minėtame įstatyme nebeliko invalidumo sąvokos, reglamentuojamas neįgalumas, kuris gali būti trijų lygių – sunkus, vidutinis ir lengvas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. eA-626-463/2023, pažymėjo, kad teismai privalo atlikti išsamų kiekvienos situacijos vertinimą, neturi vadovautis vien pažodiniu teisės akto tekstu bei nagrinėjamu atveju konstatavo, kad norminių teisės aktų pakeitimais (ar atsiradusiomis naujomis sąvokomis) turi būti vengiama nepagrįsto asmenų padėties bloginimo bei dėl savo sveikatos sutrikimų įgiję tam tikras teises asmenys gali tikėtis, jog šiems sutrikimams esant nuolatinio pobūdžio, atitinkama teisė išliks.
Taip pat LVAT atkreipė dėmesį, kad neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 29 straipsnyje nurodyta, kad šis įstatymas ir kiti teisės aktai, susiję su šiuo įstatymu ir jo įgyvendinimu, neturi pabloginti asmenų, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, materialinės ir socialinės padėties.
Po šių LVAT išaiškinimų byla buvo grąžinta žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir panaikintas neteisėtas VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas.
Plačiau: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. Nutartyje, administracinėje byloje Nr. eA-626-463/2023; Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. liepos 31 d. Sprendime, administracinėje byloje Nr. eI2-8074-583/2023.
